BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keistuoliai

Vakar po kelių dienų pertraukos pagaliau ir vėl išėjau su mažyle pasivaikščioti. Jau kurį laiką maršrutas tas pats - pakiemiais iki Mindaugo tilto ir atgal palei Nerį. Užtenka visam Eglutės miegojimui.

Kaip visada, einu pro mokyklą (kitą sykį reiks pasižiūrėt, kuri ten mokykla). Dažniausiai šią atkarpą stengiuosi pralėkt kaip įmanoma greičiau, nes čia buriuojasi mamos (arba auklės) su garsiai klegančiais vaikais. Tačiau šiandien vaikų nėra. Bet pastebiu sveikuolį. Lapkričio pabaigoj bėgioja vyriškis trumpa apranga ir… BASAS! Va čia tai grūdinasi žmogelis! Net nejaukiai pasijutau su savo žieminiu šaliku…

Tolumoje pasigirsta pjaunamos geležies garsas ir darbininkų šūkavimai (ausys kaip niekad gerai atskiria visus garsus, kurie gali pažadinti mano miegantį lobį). “Turbūt ir vėl kažkas balkoną prieš žiemą stiklina” - pagalvoju. Tačiau kuo artyn garso, tuo labiau išsiskiria vyriškio rėkimas. Ir žiūriu, kad tas vyriškis - tai visai ne darbininkas, kaip aš galvojau. Iš seno supirdusio daugiabučio per balkono (jau įstiklinto) langą iki pusės išlindęs barzdotas vyras ir kad rėkia kažką, kad pasakoja, rankom makaluoja. Suprask, visiems praeiviams kažką įrodyti nori. O jo šūksnius sėkmingai nusineša vėjas, praskiesdamas kažkur tolumoje pjaunamos geležies džeržgimu…

Einu toliau ir prasilenkiu su laimingo veido jaunuoliu. Netrukus pamatau, dėl ko jis toks laimingas - ogi klausosi mėgstamos dainos ar radijo stoties, ar dar kažko - nesvarbu. Svarbiausia, kad nuo to jam gera. Staiga prisimenu, kad ir mano tašiuke kažkur glūdi ausinukas. Et… šįkart nieko gero nespėjau įsirašyt. Tik Deep Forest, Lost In Translation garso takelis ir kelios Mocarto simfonijos. Renkuosi Lost In Translation.

Vos tik įsidedu ausines, prie manęs staiga sustoja moteris ir rėkia kažką į veidą. Kokių 40-ies metų, nedidukė, stambi moteriškė. Rūko. Aš jai rodau, kad “tyliau”, nes vaiką pažadinsi. O tai nė motais - rėkia savo, net per ausinuką girdžiu. Na, galvoju, ir supratingumas… Greit išsiimu ausines ir bandau paklaust, ko jinai iš manęs nori, o ta vis rėkia. Tiksliai neatkartosiu, bet kažką panašaus į tai: “Durniai jūs! Prisidarot durnelių, paskui reikia gaudyt juos visus! Nenormalūs dvikojai!”. Ir nuėjo. Kažkodėl pamaniau, kad turbūt med. seselė (gal kaltas siaučiantis gripas?).

Artėju link Žalgirio stadiono. Sankryža. Važiuoja klykianti Greitoji pagalba. Sustoja. Praleidžia gal kokius 5-6 automobilius ir nuvažiuoja kažkam gyvybės gelbėt. Tikiuosi, suspėjo…

Einu toliau ir jau pačiai darosi įdomu, kuo ši mano kelionė baigsis. Gal ir gerai, kad nieko ypatingo daugiau nebepastebiu. Ramybė. Einam namo, nes dukrelė greitai kelsis…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą